Gerti ar negerti sprendžiame patys. 12 moksliškai pagrįstų priežasčių suabejoti pieno nauda organizmui

Ingrida Kravčenkienė

Didelę įtaką mūsų maisto pasirinkimui daro tradicijos, kultūra, aplinka, šeimos įpročiai, pajamos ir reklama. Kiekvieno žmogaus individualūs pomėgiai dažnai be anksčiau paminėtų, būna nulemti asmeninių mitybos įpročių ir savitų poreikių, kuriuos savo ruoštu lemia genetiniai faktoriai, mamos maisto pasirinkimas nėštumo metu, individualios medžiagų apykaitos subtilybės ir net kiekvieno iš mūsų mikrobiomas.

Mikrobiomas – tai mikroorganizmų (pirmuonių, grybelių, bakterijų, virusų ) gyvenančių mūsų kūne ir ant jo paviršiaus visuma, kurie lydi žmogų nuo užuomazgos iki mirties. Ne taip seniai naujų genetinių technologijų dėka buvo suskaičiuotos visos žmogaus ląstelės. Išaiškėjo, kad vidutinis žmogaus organizmas susideda iš 30 trilijonų žmogiškųjų ląstelių ir 39 trilijonų mikrobų ląstelių. Kitaip tariant, kiekvieno iš mūsų kūnas tik apie 45 % priklauso mums. Didžiąją daugumą mūsų kūno ląstelių, apie 25 trilijonus, sudaro eritrocitai , raudonieji kraujo kūneliai. Eritrocitai kasdien atsigamina ir žūsta milžinišku tempu: kas sekundę mūsų kūne pasigamina apie tris milijonus eritrocitų, pilnai visi jie atsinaujina kas 120 dienų. Pagalvokime, kaip lengva sutrikdyti šį nuostabų mechanizmą, pavyzdžiui apsinuodijus, ar užvalgius kokio nors netinkamo maisto. Bet dar nuostabiau, kad 55% mūsų organizmo ląstelių priklauso mikrobams. Didžioji dalis kūno mikrobų gyvena storajame žarnyne, ypač akloje žarnoje, bet jų yra visur: burnoje, ant odos, kūno ertmėse. Bendra žmogaus kūno mikrobiota sveria apie pusantro kilogramo, panašiai, kaip ir mūsų smegenys. Nustatyta, kad mūsų mūsų maisto pasirinkimą, mūsų savijautą, nuotaiką, polinkį tukti, sveikatos būklę ir ligas didžiąją dalimi nulemia mikrobų balansas. Nuo žmogaus mikrobiotos sudėties priklauso ne tik žmogaus polinkis sirgti infekcinėmis ligomis, bet ir polinkis susirgti autoimuninėmis ligomis, diabetu, autoimuniniu tiroiditu, krūties vėžiu ar polinkis į nutukimą. Būtent mūsų mikrobai nulemia mūsų kasdienį maisto pasirinkimą, kai kalbėdami su savimi mes deramės ką pasirinkti pietums: picą ar salotas, arba pusryčiams: košę ar kiaušinienę. Aišku, kaip mąstančios būtybės, remdamiesi šiuolaikine mokslu pagrįsta informacija mes galime, jeigu tik norime perprogramuoti savo mikrobiotą, pakeisti jos sudėtį, sąmoningai pakeisti savo maitinimosi įpročius ir susirasti naujus skonius. Kiekvienas iš mūsų gali sąmoningai sustiprinti savo atsparumą įvairiems susirgimams. Net ir turėdami tam tikros ligos geną, mes galime ženkliai sumažinti susirgimo riziką, nuslopinę ligos geno pasireiškimą, „išjungdami“ jį. Žinodami savo šeimoje esančias ligas, atitinkamai reguliuodami mitybą ir gyvenimo būdą, galime pagerinti, ar atvirkščiai suniokoti savo sveikatą. Šį kartą norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į taip visiems įprastus ir mėgstamus pieną ir pieno gaminius.

Apie ką pirmiausia pagalvojame, kai išgirstame apie pieną? „Pienas stiprina kaulus.“ O moksliniai tyrimai rodo, kad ne. Švedijoje atliktas ilgalaikis stebėsenos tyrimas, kurio duomenys publikuoti prestižiniame moksliniame leidinyje (1) parodė, kad moterys, kurios gėrė 3 stiklines pieno per dieną žymiai dažniau sirgo kaulų išretėjimu ir turėjo šlaunikaulio lūžių, nei tos , kurios gėrė tik vieną stiklinę, arba mažiau. Taip pat „pieno mėgėjų“ mirtingumas nuo širdies ir kraujagyslių patologijų buvo du kartus didesnis per 20 metų stebėsenos laikotarpį, nei gėrusių mažiau nei vieną stiklinę. Mokslininkai daro įvairių prielaidų dėl gautų rezultatų galimų priežasčių, bet dauguma sutinka, kad pieno vartojimas suaugusiojo organizme sukelia taip vadinamą oksidacinį stresą , uždegimą ir kaip pasekmę, sergamumo ir mirtingumo padidėjimą. Įdomu tuo pačiu pažymėti, kad fermentuotų pieno produktų, tokių kaip jogurtas ir sūris, poveikis į tirtų žmonių sveikatą buvo kaip tik atvirkštinis.

1. Vienas iš pieno cukrų D galaktozė sukėlė uždegiminę reakciją ir pasižymėjo ženkliu poveikiu greitesniam organizmo senėjimui eksperimentuose su gyvūnais. ()
2. Pagrindinis pieno cukrus yra laktozė. Pasaulyje daugiau nei 60 % suaugusių ir vaikų, vyresnių nei 5 metų amžiaus netoleruoja laktozės. Jie neturi fermento laktazės, kuris skaido šį sudėtinį cukrų. Tai reiškia, kad išgėrus pieno, jiems pučia, raižo pilvą, jie ima viduriuoti, jausti silpnumą, gali jausti pykinimą ir panašiai. Laktozės netoleravimas gali būti įvairaus laipsnio, nuo visiško netoleravimo, kai pasekmės gali būti tragiškos, iki nežymaus negalavimo. Didžioji dalis vietinių šiaurės Europos šalių gyventojų, tame tarpe ir Lietuvos gyventojai, turi geno mutaciją, kuri lemia tai, kad net apie 80 procentų mūsų tautiečių turi išskirtinę savybę skaidyti pieno cukrų net ir išaugę iš kūdikystės. Laktozės molekulė skyla į gliukozę ir galaktozę. Iš šių dviejų gliukozė tuojau pat puikiai pasisavina ir dalyvauja ląstelių apykaitos procesuose, kaip energijos šaltinis, tuo tarpu galaktozė gali būti paversta gliukoze tik per eilę sudėtingų reakcijų, arba gali kauptis, kaip „sudedamųjų dalių“ rezervas, ir trikdyti kai kurių organų veiklą.
3. Pieno vartojimas sukelia odos bėrimus acne (2). Akne tai plauko folikulo riebalinės liaukos uždegiminė lėtinė liga, dėl kurios veido, krūtinės, pečių ir rečiau kitų vietų odoje formuojasi uždegiminiai spuogai. Pieno baltymai skatina kepenys gaminti IGF-ą, kuris manoma, sukelia pakitimus plauko folikuluose, dėl ko atsiranda inkštirai ir uždegiminiai bėrimai.
4. Pieno baltymas kazeinas galimai padidina riziką susirgti pirmo tipo diabetu, dėl taip vadinamos molekulinės mimikrijos, tai yra savo panašumo į biologines kasos ląstelių gaminamas medžiagas.(3, 3a) Manoma, kad ankstyvas karvės pieno baltymo ( kazeino) patekimas į jautraus individo organizmą gali sukelti kryžminę reakciją į baltymą, kurį gamina kasos salelių ląstelės, gaminančios insuliną, dėl ko tos ląstelės imamos naikinti ir taip išsivysto pirmo tipo diabetas.
5. Pieno baltymas kazeinas skatina vėžio atsiradimą ir progresavimą veikiant kancerogenams, atliktuose tyrimuose su gyvūnais.(4)
6. Įvairiuose eksperimentiniuose moksliniuose tyrimuose su gyvūnais ir žmonėmis, pieno baltymas padidina augimo hormono IGF-1 (Insulin-like Growth Factor-1) lygį organizme. Padidintas IGF-1 kiekis organizme mokslinių tyrimų duomenimis sąlygoja skatinantį poveikį įvairių tipų vėžiui . (5) Moksliniai tyrimai atlikti su pelėmis, kai buvo stebimas vėžinių ląstelių augimas, lyginant skirtingas eksperimentines gyvūnų grupes ir keičiant baltymo kiekį, patikimai įrodė sąsają tarp pieno baltymo kiekio maiste ir vėžinių ląstelių vystymosi skatinimo.
7. Pateikiama mokslinių duomenų apie stebėjimų tyrimus, kuriuose įtariama sąsaja tarp pieno produktų vartojimo ir kiaušidžių vėžio. (6)
8. Stebėsenos tyrimai atlikti įvairiose šalyse ir tarp įvairių tautų leidžia įtarti sąsają tarp padidinto pieno produktų vartojimo ir padidintos prostatos vėžio rizikos (6). Moksliniuose laboratoriniuose tyrimuose buvo įrodytas skatinantis tiesioginis kazeino poveikis į prostatos vėžio ląstelių proliferaciją. (World J Mens health 2014 Aug 32 (2): 76-82.
9. Vis daugiau mokslinių tyrimų randa sąsają tarp pieno produktų vartojimo ir išsėtinės sklerozės. (7) Buvo atlikti ir išanalizuoti epidemiologiniai išsėtinės sklerozės tyrimai 27 šalyse, kurių rezultatai neleidžia abejoti pieno įtaka ligos atsiradimui.
10. Atliekant įvairius tyrimus su gyvūnais ir žmonėmis buvo stebėta ir įrodyta pieno baltymo (kazeino) įtaka cholesterolio kiekio didėjimui ir aterosklerozės vystymuisi (8,9).
11. Pieno produktų vartojimas dažnai sukelia vidurių užkietėjimą. Tai ypač dažnai nutinka vaikams, kadangi piene ir pieno produktuose nėra skaidulų, vaikai geriantys daug pieno kenčia nuo vidurių užkietėjimo. Jie negali pasituštinti be skausmo. Skausmingas tuštinimasis verčia vaikus vengti tualeto, jie nustoja reguliariai tuštintis ir išmatų masės sukietėja dar labiau, o tai tuštinimosi metu sukelia ypatingai stiprų ūmaus skausmo priepuolį. Tokį vaiką išsigandę tėvai veža į ligoninę, kur jam pastato klizmą ir situacija pagerėja iki kito karto. Vaikai vartojantys pieną dažniau patyria ir ausų uždegimą (6, 10), randamos kelios priežastys. Pavyzdžiui, manoma, tai atsitinka dėl pieno poveikio į kūno gaminamų gleivių tąsumą. Pakitusios gleivės ir paburkusi nosiaryklės gleivinė sąlygoja vidurinės ausies užgulimą ir dažnesnius uždegimus.
12. Pienas ir pieno produktai įvardinami, kaip veiksniai dažniausiai sukeliantys maisto alergijas. (11) Gydytojai susiduriantys su atopiniu dermatitu, ekzema, astma ir kitomis su alergine reakcija susijusiomis būklėmis pastebi, kad nustojus pacientui vartoti pieną, būklė pagerėja, arba pacientas pasveiksta .

Istorikai išsiaiškino, kad mūsų protėviai prisijaukino karvę ir ėmė vartoti jos pieną daugiau nei prieš dešimtį tūkstančių metų. Tai buvo didelis ir reikšmingas įvykis žmonijos raidos eigoje. Evoliucijos eigoje šiaurės Europoje gyvenančių žmonių genome atsirado mutacija, dėka kurios turinčių šią mutaciją palikuonis sugebėjo geriau prisitaikyti prie nuolatinio bado ir išgyventi, bent jau iki reprodukcinio amžiaus ir sėkmingai perduoti ją mums, šiuolaikiniams Lietuvos gyventojams. Bet tie laikai, kai žmogus nuolat badavo, gyveno maisto nepritekliuje ir kasdien suko galvą, kaip nenumirti nuo bado pačiam ir išmaitinti vaikus , ir išgeriamo pieno stiklinė dažnai būdavo jo vienintelis baltymų šaltinis, jau tolimoje praeityje. Mūsų laikais žymiai daugiau žmonių kenčia nuo persivalgymo, netaisyklingo valgymo, nutukimo ir su tuo susijusių ligų. Valgymas tapo nebe išgyvenimo būdu, o pasimėgavimo, pasilepinimo ir bendravimo dalimi. Mes dažnai pamirštame, kad turime valgyti, tam kad išgyventume. Nesusimąstome apie maisto reikšmę darniam kūno funkcionavimui, kuri tebėra ta pati, kuri ir buvo prieš šimtus tūkstančių metų. Vis tie patys mechanizmai nulemia energijos poreikį ir maisto medžiagų pasisavinimą. Šiandien iš esmės pasikeitė mūsų maisto pasirinkimo galimybės. Pienas ir jo produktai nebėra vienintelis baltymų šaltinis mūsų valgiaraštyje. Mūsų amžiuje ženkliai pailgėjo žmogaus gyvenimo trukmė. Mes norime ne tik sulaukti reprodukcinio amžiaus, bet jaustis sveiki ir žvalūs iki gilios senatvės. Dėka dvidešimt pirmojo amžiaus maisto pasirinkimo gausos, puikių gyvenimo sąlygų, medicinos pasiekimų ir vaistų pramonės pažangos ši misija tapo įmanoma. Sąmoningai rinkdamiesi maistą, atsižvelgdami į šiuolaikinius mokslinius duomenis ir įvertindami savo organizmo ypatumus, mes patys nulemiame savo sveikatą ir ilgaamžiškumą.

Literatūros šaltiniai:

1. Michaelsson K, Wolk A, Langenskiold S, et al. Milk intake and risk of mortality and fractures in women and men: cohort studies. Bmj 2014;349:g6015.
2. Spencer EH, Ferdowsian HR, Barnard ND. Diet and acne: a review of the evidence. Int J Dermatol 2009;48:339-47.
3. Dahl-Jorgensen K, Joner G, Hanssen KF. Relationship between cows’ milk consumption and incidence of IDDM in childhood. Diabetes Care 1991;14:1081-3.
   3a. Cavallo MG, Fava D, Monetini L., Barone F., Pozzilli P. Cell-mediated immune response to b casein in recent-onset insulin -dependent diabetes:implications for disease pathogenesis. The Lancet, 1996, 348, 926-928.
   Cavallo MG, Fava D, Monetini L., Barone F., Pozzilli P.
4. Youngman LD, Campbell TC. Inhibition of aflatoxin B1-induced gamma-glutamyltranspeptidase positive (GGT+) hepatic preneoplastic foci and tumors by low protein diets: evidence that altered GGT+ foci indicate neoplastic potential. Carcinogenesis 1992;13:1607-13.
5. Key TJ. Diet, insulin-like growth factor-1 and cancer risk. Proc Nutr Soc 2011:1-4.
6. Lanou AJ. Should dairy be recommended as part of a healthy vegetarian diet? Counterpoint. The American journal of clinical nutrition 2009;89:1638S-42S.
7. Malosse D.a,b · Perron H.a,c · Sasco A.d · Seigneurin J.M. Correlation between milk and dairy product consumption and multiple sclerosis prevalence:a worldwide study. Neuroepidemiology, 1992, Vol.11:304-6.
8. Gardner CD, Messina M, Kiazand A, Morris JL, Franke AA. Effect of two types of soy milk and dairy milk on plasma lipids in hypercholesterolemic adults: a randomized trial. Journal of the American College of Nutrition 2007;26:669-77.
9. Kritchevsky D. Dietary protein, cholesterol and atherosclerosis: a review of the early history. The Journal of nutrition 1995;125:589S-93S.
10. Caffarelli C, Baldi F, Bendandi B, Calzone L, Marani M, Pasquinelli P. Cow’s milk protein allergy in children: a practical guide. Italian journal of pediatrics 2010;36:5.
11. Rona RJ, Keil T, Summers C, et al. The prevalence of food allergy: a meta-analysis. J Allergy Clin Immunol 2007;120:638-46.